Būn tęp, ka pralek metą akymirksniu, kap Trūmpa twits ir nein atmynti, bova kas lynksma ar ne, ir nelabą history pažiesi. A būn tokių metu, ka jau niekad neištrynsi iš pluokštis, bo per daug gilę insijiedi, nuors atruoda nieka išskirtėni nedarę, tiesiuog statę kam tai truoba, kon dažniausę ir dara šiami gyvenimi, ka turieti už kon pajiesti ir atsigerti.
Žmuogus, katras su kolega mumi somdi, ir tęp bova pažystams, bet oficiali derybų pradžia bova paskėrta mona trobuo. Vėsas posis susirynka daug maž laiku, darbdavys, matyt noriedams pasiruodyti muokus, portfelioki kartu su brėžinęs atsyneši ir viskiaus nu vėršutėnis lintynas, kas aišku bova greit įvertynta ir suvertynta. Ateities užsakuovu diemesiou, noriečiau paminieti tuoki smolkmena, ka derybuosi su statybininkąs, nebandykit anų gėrdyti su kuokiu noneimu ar elementarnu rynkas hitu, nuorat turiet kokybiška nama, investoukit, pagūglinkit biški, bo nežinuosi, kas per žvieris papols, api statybininkus aš če. Pasiūlėms, ypač po viskiaus, suduomėna, ka nams būs karkasinis irgi pridieji pliusu – tai švari statyba, ne tai ka terliuonis su mūru, tat bova gan greit sukėrsta ronkuomis, kon aš po šia dėina laikau aukščiause teisini nuorma. Būsima darbuovieti bova už kokių 40 kylu nu vakarų pakrontis, tad iškėla nakvynis klausėms. Nams tėn lyg ir bova, bet uns turieji būti nugriauts ir tuo vėituo turieji išdygti naus, mūsa ir užsakuova, aišku, kūrinys. Tou muomentu valdžiau vagonetis, katruo yr nutikėn daug smagių įvykiu, akciniu paketu, tudiel gan greit bova nusprėnsta, ton 30 kvadratiniu metru buveini, atitėmpti į mūsa camping area. Sumokiejus kažkuokius kelis šymtus litu su visuom bauduom pakeliou, totalę įrėngta truoba su dujini ir duju baliuonu, atsirada reikiamuo vėituo. Ta vagoneti ne šeip sau kemperis, tai dalis mona širdėis, ta vagoneti dalis mona gyvenima, gal net kažkuoki slapta vėita katruos aš neturiejau vaikystie, ta vagoneti, tai kažkas kap ruojus tikuntysyms, ar ramybis oazis, katron kuožnas iš mūsu norietu turieti. Daug rytmečių pabodis, prieš sava akis matydavau nuostabi dvijų įsimiliejusiu žmonių fuotki, katron nusipliešis nu gan žinuoma žurnala viršeliaus, prisišaudžiau su staipleriu pri vagonetis duru. Tik prabiegus gal pinkiuoliką metu, sužinuojau, ka vėsa ton laika aš veiziejau į Luckaus fuotki, o anėi veizieji į muni.
Nupėrka švuogeris anon už lytra samaguona, bet žmuogus, anon pardavis, nebova vagonetis sąvininks, uns tiesiog žinuoji, kor ana stuov ir už tai pajiemi sava dali. Bandžiau aš kažkada tęp pardouti kažkinuo pamatus pajūrie, bet pristėga aktoriniu sugebiejimu, nuors dar neprarondu viltėis pajymti ronkpinigius už Palunguos tėlta. Aš po šia dėina gan atlaidę žiūru į vėsus koučerius, Kašpiruovskius ar biblijas personažus, manau, ka kuožnas artists tor turieti galimybi užsidėrbti, nežiūront, kon uns vaidėn. Geri puorna aktuorę tor gauti paduoru užmokesti už sava darba, ypač ja anyms pavykst nevaidynti, dvąsiška tėveliaus pamuokslą tor būti gerą apmuokami, ja ein iš dūšias, nuoširdus darbs tor būti vertinams.
Mes už sava darba kažin kuo neužsiprašiem, bo net nežinuojuom, ar pavyks, tuoli nu šeimuos, emigracijuo viskuo gal nutėkti. O nutėka per tus metus, kol pakabinuom užuolaidas, iš tėkra gan daug kuo. Nugriauti senuoji truoba prireiki gal puoras savaičiu, kap ne vakars, tęp juoniniu laužas pas mumi, gal tudie tū žėimų ir nebier dab, ka Skuomanta pirke dūmas paleiduom? Juzis iš gretimuos sodybas bondi gosdyti, būk tai senasis Skuomants, bomba į sėina pasliepi ir mes turietumem nueiti pas Abrauoma už tus griekus, ale nieka, bomba irgi paleiduom dūmąs, greičiausę. Dar Juzis pasakuoji, ka vaidenąs, pas Skuomanta, saki, atein dūšes nu onžoula ir nedoud ramybis, ale nieka, aš kėik sykiu priš užmigdams bandžiau tas dvasis išsikvėisti ar prisijaukynti, nieka. Matyt anuos tik pas Juzi ateidava, kada uns, susleidis kelius bambalius stipruoliaus, pereidava į kėta lyga. Kor dar tėi naujagimę, kur suodi pakasti, irgi nieka, nepavyka užmegzti kontakta. Žuodž, Juziaus gosdinimą, nepaeji, mon kor kas rimtiesnis pasiruodi kėta kaimyna Vacluova pasakuojėms api senuosis Skuomantienis smerčiu, paruodi kombari kumpini, kor nabagi baigi sava keliuoni, nu ir da pridūri, ka pasibrondėna ana biški tami kumbarie, vo susisgrėba tik visi, kap mėlyni dūmą pradieji sklėsti nu luovas, kor veliuoni atgolusi bova. Nu lyg ir nerūkonti bova. Kap jau ir miniejau, per puora savaičiu iš bovusi Skuomanta trobuos lėka tik padabnesni ronstą, nežiūront, ka uns gaspaduorius bova tikrą gers, mokieji galybi amatų, bet po anuo smerčiaus, nelabą kas ir besirūpėna, kor tas šiferis leid, katras nelab kąp bova sūmests unt gražę pieryta stuoga. Jie, triuoba bova geruoka papovusi, bo ir pamatinę akmeną bova siedi i ronstą, tiesiuog gieri vondini. Žuodž, ne tęp jau ir gaila bova degynti.
Po dėinuos ardyma darbų, prasidiedava ir ramiesnis periuods, unt vakara šalia lauža, būdava statuoms trikuojis ir aš turiedavau visiška sprendėma laisvi, kou šindy maitynsu sava sugieruovus. Niekad nemiegau receptūru ir griežta meniu, kor visi gramą suskaičiouti, o tu kap gaziruovkis automats atidoudi užsakuovou ton pati, per ton pati (nu tipo su syrupu arba be). Pri gastronuominiu malonumu, visad prisidiedava piratu radija, katron mes klausydavuom kuožna vakara be įšeiginiu. Mažas radija imtovs, pėrkts Onglijuo, dar ir po šia dėina yr nelegalus mūsa terituorijuo, kap ir tada, bet biški info ir pačių daryta antena, leida mūms klausyti ne tik apylynkiniu kaima babyčiu puokalbius, bet ir ruskiu geuoluogu, siedončiu šiauris taiguo, šahmatu dvikuovas eiga. Tai bova fantastik, tu siedi pas Skuomanta sodybuo ir klausą vėsa pasauli per trumpabanginiku radija, nu tik, blogiausę, ka pats nieka niekam negali paleisti į eteri, apart lauža dūma.
Nugriuovus senūsius budynkus ir nesėkmyngą pabandžius nusumdyti vietini traktorista, ka išlygintu mūsa būsima statybų aikšteli (bo lygynti, tai ne bolbis vaguoti, nuors neaišku, ja to gerą lygini žemis paviršiu, ar tęp pat gerą tau sektumęs ir su vaguojimu). Žuodž, po sunkiuosis technikas pasiruodymu, akmenų išvoliuojima, reikieji jau pagaliau paruodyti, ka ir mes kažkon sugebam. Gera pusdėini vaikščiojuom su rulietiem, nyvelyra pasistatėn, matavuom įstrižainis, kampus ir vėsa ton šūda, katras niekam neįduomus. Kai jau užsipyliem puolius būsimam namou su iškištuom armatūruom, pasijutuom geriau, judam į pliusa.
Bova pavasaris, žmoniems noriejuos švėnsti, o če dar išpouli mūsa darbdaviaus gimtadienis ar kažkas panašaus. Privažiava svetų, kas su alaus bačka, kas šeip su viskiu ar trauktini, nu, žuodž, tuoki maža ir rami statybas inspekciji. Kaimyns Vacluovs, negaliedams atsistebieti mieščiuoniu svetingumu, greit atguli po onžoulu, tęp užkėrsdams dvasiuom kelia link mūsa. Naktis papouli šalta, bet mumis gelbieji umžinatėlsis Skomantienis paltą, katrąs apsigaubi bene visi svetą, sukėša snapus pri lauža. Bova daug bepruotišku pasiūlimu, kon mes či turietumem subudavuoti, ir šęp daug girtų nublūdimu, viriau iš kyrviaus kuoši, bova švėnti, po vagoneti sukuos disco ball. Vacluovs, pakeriets tou stebuklu, pakėla nu onžoula, bet greit įvertėnis sava jiegas, nukiūtėna pri dvėrati ir insikėbis į vaira nušleivuoji link sava trobalis, katra bova iš karta už Juziaus kombaina. Švėta.
Ka po linksmybiu atein atpėlds, žinuojau, bet vis tėik sugnyba šėrdi. Api pusiaudėini visi išsilaksti, palikėn mūms gal posi bačkuos alaus ir galybi visokiausiu mundrių gierimu. Ka visai nenublūsti, nusprėndiem eiti dėrbti, ka ir kokiami stuovie buvuom, reikieji privirynti armatūra ruostverkou, darbs paprasts ir nobuodus, bent jau mon, bo aš tik laikau armatūra, o kolega virėna. Ka nebūtu tęp noubuodę, aš keleta sykiu suvaikščiuojau iki bačkuos, o ka būtu papraščiau, tai vėtuo bokala nauduojau trijų litru sluovika, katrou dalydavaus su tou suvirintuoju. Kažkąp gerą pašvėiti pavasari sauleli ir aš, palėkis ton svarščika ramybie, atsisiedau unt pulistiruoriaus, bovusiami umžinatėlsis Skuomantienis kombari konturūsi, nežinau, ar tuo alaus pasiurbiau per daug, ar kas, bet in akis plūstelieji tėi mėlyni dūmą, kur Vacluovs minieji. Pajutau tuoki lyg ir silpnoma, nu ir tėi dūmą visor. Garsę paklausiau kolegas, ar uns irgi mata dūmus, kas bova gan kvaila, bo, kai virini metala, be dūmu nelabą ir apsieisi. Tas, kažkon sumurmiejis, toliau degėna Damaska armatūra. Moni apiemi kuoks tai nesveiks pyktis ir pavyds, aš če kėntu nu pagirių unt tėik , ka jau mėlynus dūmus matau, o tas blet virėn ir varga nemata, neteisybi. Gerą trukteliejis iš trilitriniaus, užbaubiau.
— Douk, ble, pavirynti, o tai viryni vėins pats, aš irgi nuoru, — šaukiau garsę mojoudams trilitriniu.
Tas, kėik nustebis, pažieji į muni ir, numetis velniaus užgavieniu kauki su svarkis žnybtu, pajiemis alaus trilitriaka irgi pakieli balsa:
— Tie, blet, virynk, ja tik nuori, kas tau yr?
Čiupau svarki pėrma syki sava gyvenimi ir pradiejau virynti, aišku gavau gera blyksni į akis, bo nespiejau pasisliepti po velni lyčyna, tada elektruods prikėba pri Damaska armatūras, dar pabandžiau, viel tas pats, teka nutraukti darbus… Pyktis lyg ir praeji, dar šalia stoviejis kolega atkėša apypėlni trilitriaka kraftini, ir gerą trūkteliejis, pajutau ton gyvenima lingvoma ir beprasmiškoma tou pačiu muomentu. Vakarieji. Užsakuovs įrėidieji į kėima per pati mūsa gynča įkaršti, mes anuo nepamatiem, uns prasidaris džypa duris žiurieji į suviryntuoju varžybas ir keiki savi, ka pasomdi tus do liaušius, katrėi niekad anam trobuos nepastatys. Tęp, ton dėina mes jau buvuom prisistatėn, tudiel bova paskelbts atpūtys ir aš nusliūkinau korti lauža ir ruošti vakarieni. Tėi mėlyni dūmą vis dar persekiuoji muni ir aš, noriedams užsimėršti, įsijūngiau ton stebuklynga piratini trumpabangininku radija, katra kuo tais šnypšti, kap golbis, gyndamas sava jauniklius. Tęp niekad nebūdava, ka neraščiau juoki kanala. Kai jau buvau prarondonts vylti, sukiuodams ton piskioka, pasigėrda balsas, katras vardėna skaičius nu trisdešymt mažiejonti tvarka. Kap balsas suskaičiava iki nuliaus, mon bova pranešta, ka dab skumbies radio pjiesi "Holotruopinis kvėpavėms". Kap tėn vėskas vyka, pabundysu perpasakuoti, nuors tada sūnkę supratau, kuoki kalba ta pjiesi mon bova translioujama. Net galieji būti, ka aš, nu dėinuos darbų ir vargų, tiesiog galiejau girdieti radio virpesius esperanto kalba... Vertu į žmonių kalba.
Holotruopinis kvėpavėms
Siurelistini pjiesi iš bara kasdienybis
Veikiejē, šion bei ton nuveikėn:
Gary B.B. Coleman – bliuza gitarists, omžinatėlsis, bet sutynkams jotūbie
Šinkuorius – liaudie dar vadinams barmenu, nemirtyngs
Ranbir Raj Kapoor – liaudie vadinams tiesiog Račkapūru arba Ranybaru, legendinis Bolywooda aktuorius, sava spyndesiu nusileidis tik saulē; оmžinatėlsis, bet anuo legenda gyvоus šviesmetēs
Zita ir Gita – mistinis vėrtuvis darbuotuojis, Račkapūra dokras, nemirtyngas
Gojko Mitičius – mistinis jugoslavų aktuorius, pas mumi žinuoms Čingačguka slapyvardžiu, praktiškā nemirtyngs
Karels Gots – populiariuosis čekų estradas korifiejus, mūms dar žinuoms kāp multika api bitę Mają dainelis atlikies; omžinatėlsis, bet tou pačiu lyg ir gyvs mūsa širdysi, nu kāp Stasys Povilaitis panašē
William S. Buroughs – kultinis amerikienų rašytuos ir šēp visų galų meistras, narkuotikų guru, sulaužis vėsas įmanuomas taisyklis, pakeitis pasaulį; dažnā sutynkams įvairiuos keliuonies, dar vadinamuos tripās; savaimi suprontama, nemirtyngs
Karpis veidrodinis - giela vondens gyventuos.
Stanisluovs Grofs - čeks atradis holotruopini kvėpavima.
Autuorius - tuoks bičas katras daugmaž pažyst veikiejus.
Pėrma dalis, katruo Colemans susibičiuliaun su Ranybaru
– Gari, vėrtuvē rēk pagalbas, –– šloustydams bokalus pasaki Šinkuorius.
– Tai ka aš ne viries, –– tyngē iš salis gala pareiški Colemans.
– Nieka tėn vėrti ir nereik, tik karpiou galvą nupjauk ir laisvas.
– A kuo Zita su Gita negal?
– Tai žinā, tikiejiems neleid, o dar anuos saka, ka tas karpis – anų tievs, ir anuos juokēs būdas anam galvuos nepjaus.
– O aš tai jau galu anų tievou galvą nupjauti? – bandi gynčitėis Colemans.
– Kokiam tievou? Karpiou galvą nupjauk.
– Aš į kvėpavima užsijėmimus, – kėik susinepatuoginusi pasaki vidutėni omžiaus motriškėki su skausma iškunkyntu veidu, atsargiu žingsniu priejusi pri bara.
– A, dar vėina lsdėšniki, – eidams link vėrtuvis užbliuovi Colemans.
– Baigi tas nesąmuonis, – nesliepdams pykčiaus užrėka Šinkuorius unt Colemana.
– Atšiprašau diel kolegas vulgarybių. Holotropini kvėpavima entuziastā sied salis kampi – vuo pri tuo unt apvalaus staleli, – kėik galiedams mandagiau atsaki Šinkuorius.
Pri stalioka, link katruo patrauki gyvenima nuvargynta moterėški, jau siedieji kelets panašių personalijų. Nieka keista, bova pinktadienis, būtent tuos dėinuos popėitį ir rynkdavuos, rebefinga, arba, kitāp sakont, hiperaktyvaus kvėpavima, entuziastā. Nebova tai pelnyngi klientā – gerdava pagryndi Ceiluona arbatą ir Šinkuoriou palėkdava kažkeik. O ka biški garsiau kvėpoudava, nelabā kas alinie ir pastebiedava ar girdiedava per Colemana gitaras virpesius ir spec. efektus.
– No kor tas jūsa papunis? – pašaipē Zitas ir Gitas paklausi Colemans, įsliūkėnis į vėrtuvį.
– Vuo, – paklaikusiuom akimis kriauklis pusien linktelieji Zita su Gita.
Kokių trijų kiluogramų veidrodinis karpis su ūsās gulieji unt pjaustyma lėntuos šalia kriauklis ir žiuobčiuoji, gaudydams uorą kāp holotruopini kvėpavima entuziastā. Colemans nužvelgi abidvi seseris, paveizieji uns į karpį, paveizieji uns į sukabyntus peilius, paousti uorą vėrtuvie ir paklausi:
– Viel turmerika prisišniaukiet, ka papunis karpiu atgimi?
– Šindėin ni grama, – porta galvas tuos.
– Tai gal unt Bhagavadgytas sieduot? – toliau kamantinieji tas.
– Nea, nea! – piktā šauk tuos, – Vydūnu prisėikam – če tikrā mūsa papunis.
– Tai kou vardu būsi? – lyg ir karpiaus paklausi Colemans, žiūriedams į seseris.
– Ranbyrs Rač Kapūrs, – sūnkē žiuobčiuodams atsaki karpis, – arba tiesiog Račkapūrs, draugams.
– Ka?! Ka?! Kas če, bled’, bova? – sūnkē atpažįstamu balsu pralemena Colemans ir pasilėnki pri karpiaus, noriedams įsitikynti, ka nesapnoun. Veidrodinių žvynų atspindie uns pamati kuokį tai perbalusį žmogystą, paklaikusiuom akimis. Kelis sekūndis anuo smegenis, pajiemusis švėisuos greitį, doruoji tuo vaizdą informaciją, kol galų gali sustuoji ties versiji, ka če uns pats, tik biški ne tuos spalvuos.
– Ja to dabā nupjausi mon galvą, žinuok, kitami gyvenimi tau irgi atsitėks tas pats, – sužiuobčiuoji dar sykį karpis, arba Račkapūrs.
– Ka?! Ka?! Kas tas pats? – vos pralemena Colemans.
– Atgymsi karpiu ir tau kas nuors nupjaus galvą, – sūnkē žiuobčiuodams pasaki Račkapūrs, arba Karpis.
– Ve... ve... veidrodiniu? – pasidomieji Colemans.
– Nebūtinā, gali atgymti ir paprastouju Cyprinus carpio prūdi, veidrodinis tai če jau su buonusās.
– Kokēs dar buonusās? – sunkiau už karpį žiuobčiodams paklausi Colemans.
– Mūsa papunis bova ryškiausi Bolywooda žvaigždie, net blizgontį palmis šaką bova gavis.
– Auksėnį, ne blizgontį, – pataisi kėta sesou.
– Tudiel ir atgimi veidrodiniu, o ne paprastouju, – su pasididžiavimu dadieji pėrmuoji.
Colemans apšalis žiurieji į karpį, į sukabyntus peilius, į Zitą su Gita ir pajota, ka anam trūkst uora. Kažkāp vėrtuvis plytelis nusidaži turmerika spalva, kuojuosi pajota silpnomą, akysi šmėžava šafrana purkas.
– Įkviepk,iškviepk, įkviepk, iškviepk, – griežtu tuonu sukomandava karpis, arba Račkapūrs, įdiemē stebiedams bemaž nuslabniejusį pašnekuovą.
Kelis minutis intensyvē pakvėpavis pagal komandą Colemans pasijota kur kas geriau ir net paklausi:
– Tu čia prūdi išmuokā tų kvėpavima bajerių?
– Nea, prūdi, žinuok, tik kumbikuormą jiesti ir šėkti plaukdams išmuokau,– daugiau nieka, – liūdnā konstatava papunis. – Če tų bajerių tuoks čekoslovaks išmokėna dar senās laikās. Bova nuvaris į Indiją savis pažynti, tai kažkāp susipažinuom. Stanisluovs, beruods, anuo vards bova. Nebepamenu tikslē, susimūtėna atmyntis prūdi.
Ranabyrs če užsimėn api Stanislavą Grofą, žymų čekų lsdėšniką ir holotruopini kvėpavima propagoutuoji.
– Zita ar Gita, kuo stuovat kāp į rėkšą įkinkytas? Vedu su Colemanu nuoram alaus. Atneškit greitā, a noji?
- Noji, – atatari tuos.
- Stipriesnį tuo, – dadieji dar unt gala papunis, pamatis, ka tuos lek per duris.
Zita su Gita, įliekusis į barąa, pouli pri kranų leisti alų, Šinkuorius tou muomentu vardėna alaus meniu kon tik pri bara atsisiedusyms Goiko Mitičiou ir Karelou Guotou.
– Če anglišks meniu, aš nieka nesuprontu, pėlk mon liežaka, – nepatenkynts pasaki Guots.
– Mon ognėni vondens, kāp visumet, ir pajiesti kon būtų gerā, – griežtā pratari Mitičius.
Šinkuorius, vėina akimi stebiedams, kon išdarinie Zita su Gita pri kranų, saka Mitičiou:
– Tujaus būs falafelēs kymšts veidrodinis karpis, troškynts alou, noriesi?
– Tai kol dar būs... – tēp keistuokā sumurmieji vėina iš seserų. – Gal geriau tiesiog falafelių su baba ganuš?
– Kuoki dar babanuš? – pyktelieji Mitičius. – Meisuos torat?
– Yr bizuona kiaušē, tėisa, vakarykštē, nuolaidelį padarysu, – bandi padietį švelnynti Šinkuorius.
– Nešk kiaušius! – įsakmē pratari Mitičius. – Nuolaidelį baltaveidis tegul sau pasilaika, – ir demonstratyvē pakrutėna po kaklu kybontį išsipūtusį maišioką.
– Baik, Goiko, tas nesąmuonis kalbieti, – ryškē nepatenkynts pasaki Karels,– dar blaivs, o jau pradedi tus apačių bajerius varyti.
Zita su Gita, pripėldžiusis bokalus, parlieki į vėrtuvį. Vėiną tujaus padavi Colemanou, o su kėtu užstrėga biški, bo papunis ronkų kāp ir neturieji, tad pastati rasuotą bokalą tiesiog šalia galvuos.
– Ar ilgā dar moni kunkynsi, dūra to vėina! – užrėka papunis unt Zitas arba Gitas. – Pėlk į nasrus, ka per žiaunas varvietuom, negi nuori ka tievs nu truoškuli nusibaigtom?
Colemans, nelaukis, kol Zita su Gita anon pagėrdys, pats pajiemi bokalą ir pradieji pėlti po biški. Papunis iš malonoma net oudega suplekšnuoji, vuo per žiaunas pradieji trykšti potas.
– Či tai alutis, – nesliepdams pasitenkinėma ir garsē riugteliejis, – pratari veidrodinis. – Indian pale ale – ne tai, ka mūsa prūda dūmblas. – Nešk dar!
Vėina iš seserų klusnē nubiega į barą su toščiu bokalu, o kėta išsitrauki iš šaldytova konteinerį su bizuona kiaušēs ir nusyneši pri plytas. Colemans irgi nieka nelaukis muostelieji bokalą vėinu ypu ir šėik tėik atsikvošiejis bandi suprasti, kas če per velniava vykst.
– Šinkuorius tavis zgedaun, nuor, ka gruoti pradietumi, – parbiegusi su pėlnu bokalu greitakalbi išbėldėna Zita arba Gita.
– Nešėks, ne meška, – pasaki papunis. – Dabā darysma tēp: sūpilat alų į ronkšloustį ir suvyniuojat moni, bo žvynā džiūn, egzema gal prasidieti.
Kol Zita su Gita dieji iš pitelnis į liekštį bizuona kiaušius, Colemans vysti karpį, arba Račkapūrą, į varvontį nu alaus ronkšloustį.
– Sitara tori? – tvarkyngā suvystyts paklausi Papunis.
– Nea, tik gitarą, – atsaki Colemans.
– Gaila, galietumem parfuormansa kuokį tai padaryti, miegstu dainouti, kai gėrdu sitaras virpesius.
Pakol Colemans aiškėna Račkapūrou, arba veidrodiniou karpiou, ka anuo gitaras grojėma technika leid išgauti panašius garsus kāp ir sitara, iš alodis posis pasigėrda beldėms į atidavėma lungielį. Šinkuorius, kėik pykteliejis, bėldėna vėrtuvē, ka pasiskubyntų su kiaušēs, bo Mitičius jau kartuoji tretį čierką ognėni vondens ir reikalava kuo nors prikonsti. Karels Guots irgi nesnaudi – muosteliejis vėiną bokalą kėrminou apmarynti, pasipraši ontrą.
– Kāp bėtis? – bandydams nutraukti nemaluonį tylą, kol pyli alų, paklausi Šinkuorius.
– Nebier bičių, užvakar paskutėnį šeimą pribaigi, – liūdnā pratari Guots.
– Kas pribaigi?
– Veikliuoji medžiaga.
– Kuoki dar medžiaga?
– Glifosatas.
– Mają irgi?
– Nea, Maja spieji išskrėsti į tripą.
– Į kuokį dar tripą?
– Tikslē nežinau, bet lyg tās į round-tripą.
– Če pas mumi pėrka? – kėik tylesniu balsu paklausi Šinkuorius ir nukreipi akis į netuoli įejėma siedontį išdžiūvusį senuolį tvarkyngu joudu kuostiumu.
Kada senuolis pėrmą sykį užeji į alodį, jau ir pats Šinkuorius nebgalieji prisimynti. Pri anuo visi tėik bova pripratėn, ka uns aludie skaities kāp interjera detali. Niekam nebova paslaptis, ka anuo aistra – filatelija. Turieji uns krūvas markučių, katras če pat alinie ir pardoudava arba keisdavuos. Klientā, užsukėn markučių, išmesdava ir vėiną kėtą bokalioką, tudiel Šinkuoriou senuoliaus buvėms neši naudą. Šalia markučių versla, senuolis dar rašydava atsilėipimus į Tripadvaizuorių, nu ir šēp turieji Dieva duovaną greit perprasti klientų puoreikius ir parekomendouti tynkamą tripą. Dar sklėda kalbas, ka sava audrynguo jaunystie uns bova žinuoms kāp vaistinių hakeris.
– Kuoks dar Hakeris? Ir iš vėsa, kas če tas nesąmuonis api muni pasakuo? – ramiu, bet griežtu balsu paklausi senuolis lyg ir Šinkuoriaus, lyg ir dar kažkuo.
– Nu tai autuorius [veikėjų sąraše nepažymėta], kas daugiau, – atsaki Šinkuorius, vis dar laikydams nukreiptą žvilgsnį į senuolį.
– Aš esu Wiljams S Barouzas, ne hakeris, o kaubuojus ir tuos informacijas api muni turietom užtekti, – kėik pykteliejis pasaki senuolis.
– Oki doki, supratau, – paraši autuorius.
Pasinauduojis muomentu, ka Šinkuorius šnek su autoriumi ir Barouzu, pro barą su ronkšloutie suvyniuotu karpiu, arba Račkapūru, bandi prasliūkynti jau kėik veida spalvą atgavis Colemans, bet nepavyka.
– Kas če per bajerē? Jau ir to turmeriką šniaukti pradiejē? Kor dab išeinat su tou karpiu? – piktā paklausi Šinkuorius.
– Parfuormynti, – kėik neužtikrintā atsaki Colemans.
– A rokšloustis kam?
– Ka egzema neprasidietų.
– Tau egzema nu karpiaus?! – pakeltu tuonu pasidomieji Šinkuorius.
– Če, bled’, mon egzema nu jūsa! – nebišlaikis pratrūka Karpis, arba Račkapūrs. – Laikuot sausą, aš tēp nepratis!
–Šinkuorius skubē vėina ronka įsikėba į alaus kraną, kėta atsiriemi į barą. Galvuo laksti milijuons minčių. Kažkāp ausis nevalyngā pasėiki [kažkāp ausis nevalingā išgėrda] holotruopini kvėpavima entuziastų skleidami garsā:
– Įkviept, iškviept, įkviept, iškviept... Forsounam, forsounam! – girdiejuos alinie ir Šinkuoriaus galvuo.
Šinkuorius žiūrieji į Colemaną, po pažastimi laikontį karpį, katras kažkon dar saki, bet anuo ausis atsisaki girdieti ton balsą. Mati uns kėtą ronką su ištėistu toščiu bokalu, mati Mitičių, mojounountį tošti čierka ir krumsnuojontį kažkuokį skūrelį, bet anuo kūns bova suakmeniejis ir sustyngis. Iš sąstyngiaus pažadėna gera pliuška į žondą. Smūgiava Mitičius, šaukdams, ka raudonuodis – irgi klients, kāp ir visi, tudiel baltaveidis privala anam įpėlti ognėni vondens. Karels bandi ramynti Goiko, bet nelabā sėkmyngā. Colemans irgi pasijungi į razbuorkis ir šauki pri bara, ka gers indiens yr negyvs indiens. Net karpis, arba Račkapūrs, bandi vėsus ramynti, pirmiausē šaukdams unt Colemana, ka baigtų su rasistinēs bajerēs. Šinkuorius, kėik atsipeikiejis, prisipyli bokalą stipresniaus, nugieri greit posi, tada dasipyli degtėnis ir vėinu ypu išgieri, murmiedams kažkon autoriou, maždaug:
– A matā, bepruoti, kon pridėrbā?
Pabaiga.